- urulys
- urulỹs sm. (3b) Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ 1. K.Būg, BŽ59, FrnW, Yl vandens, vėjo ar jų pagautų daiktų verpetas: Žiema po truputį baigėsi. Ėmė bėgti vandens uruliai rš. Vėjas neša plačius sniego urulius rš. Dūmų, šlapių autų, sulyto šunies tvaiko kamuoliai mušėsi nuo lubų žemyn ir mėlyno garo uruliais virto lauk M.Katil. Mėnulis nėrė pro vėjo genamus debesų urulius rš. | prk.: Į gungulį ir ùrulį sukrito vaikai besidovydami Sb. Kas paprasčiausiai bliovė visa gerkle, kas staugė, o kas, pradėjęs iš lėto, baigdavo tikrais garsų uruliais rš. ║ FrnW upelis. ║ BŽ547 čiurkšlė, smarki srovė. 2. minia, daugybė: Eina, slenka uruliai bebučių rš. Vaikai vienu uruliu išbiro pro duris į priemenę rš. 3. triukšmas, ūžesys: Jo balselio per visuotinį urulį kaip ir nesigirdi M.Katil.
Dictionary of the Lithuanian Language.
